T Coronae Borealis Šiaurės Vainiko žvaigždyne: pažymėta žvaigždė netoli ryškiosios Alfekos
Giuseppe Donatiello from Oria (Brindisi), Italy, CC0, Wikimedia Commons

Nuo 1946-ųjų tylinti T Coronae Borealis: kur Lietuvos danguje laukti jos protrūkio

1946 metų vasarį T Coronae Borealis žvaigždė staiga tapo matoma plika akimi. Ankstesnis toks protrūkis užfiksuotas 1866-aisiais. Praėjo 80 metų, o naujo vis dar nėra.

Ši sistema Šiaurės Vainiko žvaigždyne – vienas laukiamiausių artimiausių metų dangaus įvykių. Abu „Space.com“ kalbinti astronomai mano, kad protrūkis gali įvykti per kelerius metus, tačiau tikslios datos nenurodo nė vienas. Kol laukiama, verta žinoti, kur šio žvaigždyno ieškoti Lietuvos danguje. Lapkritį jis matomas ir vakare, ir prieš aušrą.

Lapkritį Šiaurės Vainikas Lietuvoje matomas sutemus vakaruose ir prieš aušrą

Šiaurės Vainikas – nedidelis žvaigždynas tarp Jaučiaganio ir Herkulio. T CrB (taip trumpinamas žvaigždės pavadinimas) yra visai šalia epsilon Šiaurės Vainiko, kurios ryškis +4,3. Ryškis – šviesumo skalė: kuo mažesnis skaičius, tuo objektas šviesesnis. Ramybės būsenos T CrB ryškis siekia apie +10. Plika akimi jos nesimato, o įprastu žiūronu ji vos įžiūrima arba visai nematoma.

Skaičiuojant pagal žvaigždės koordinates, Vilniuje lapkričio viduryje, apie 18 val. Lietuvos laiku, Šiaurės Vainikas būna maždaug 26° aukštyje vakaruose ir nusileidžia apie 21:40. Prieš aušrą, apie 6 val., jis vėl būna pakilęs maždaug 15° šiaurės rytų pusėje. Kasdien šie laikai ankstėja maždaug 4 minutėmis. „Space.com“ nurodo, kad JAV žvaigždynas leidžiasi praėjus kelioms valandoms po saulėlydžio. Lietuvoje jis virš horizonto po saulėlydžio išbūna daugiau kaip penkias valandas.

T Coronae Borealis sprogimo laiką lemia dujos, kurių kiekio niekas tiksliai nežino

T Coronae Borealis – dviejų žvaigždžių pora, nutolusi apie 3 000 šviesmečių (šviesmetis – atstumas, kurį šviesa nuskrieja per metus). Ją sudaro baltoji nykštukė – labai tanki žvaigždės liekana – ir išsipūtusi raudonoji milžinė. Nykštukė traukia dujas nuo kaimynės. Kai jų susikaupia pakankamai, vandenilis užsiliepsnoja branduoline reakcija. Tai ir yra nova: žvaigždė nesunaikinama, o ciklas prasideda iš naujo. Tradicinį vardą „Blaze Star“ (liepsnojanti žvaigždė) Tarptautinė astronomijos sąjunga oficialiai patvirtino 2025 m. rugsėjį.

Kodėl tada nėra datos? Luizianos valstijos universiteto astronomas Bradley Schaefer „Space.com“ aiškino, kad astronomai negali tiksliai išmatuoti, kaip greitai dujos krenta ant baltosios nykštukės. Nežinoma ir tiksli masė, nuo kurios prasideda sprogimas. Anot jo, sistema turi būti arti šios ribos. „T CrB išsiverš netrukus. Visi dėl to labai tikri“, – sakė jis.

Trys prognozių datos jau praėjo, kita – 2027 metų vasarį

Prognozių netrūko. 2023 m. Bradley Schaefer apskaičiavo, kad protrūkis tikėtinas 2024–2026 m., o NASA išpopuliarintas langas tarp 2024 m. vasario ir rugsėjo praėjo be įvykio. Astronomas Jean Schneider leidinyje „Research Notes of the AAS“ 2024 m. pagal sistemos orbitos fazę nurodė kelias galimas datas. Trys iš jų, paskutinė – 2026 m. birželio 25 d., jau praėjo. Kita šio sąrašo data – 2027 m. vasario 8 d. 2026 m. paskelbtame Pei ir kolegų straipsnyje pažymima, kad tokios datos be žinomo fizikinio mechanizmo tėra orientyrai stebėjimams.

Viltį kurstė ir 2023 m. pastebėtas pritemimas. AAVSO duomenimis, žvaigždė buvo nusilpusi apie 0,35 ryškio vieneto, panašiai kaip likus metams iki 1946-ųjų protrūkio. Vis dėlto žurnale „MNRAS Letters“ 2025 m. paskelbtame Merc ir kolegų tyrime teigiama, kad šis pritemimas skiriasi nuo gilaus minimumo prieš 1946 m. ir protrūkio laiko patikimai neprognozuoja.

NASA Goddardo kosminių skrydžių centro Astrodalelių fizikos laboratorijos vadovė Elizabeth Hays „Space.com“ sakė, kad ją šiek tiek nustebintų, jei protrūkis neįvyktų iki 2030 m. Garantijų ji neteikia.

Plika akimi nauja žvaigždė būtų matoma vos kelias dienas

Pasak Bradley Schaefer, prasidėjus nevaldomai branduolinei reakcijai, žvaigždė didžiausią ryškį pasiekia greičiau nei per parą. Ji turėtų nušvisti maždaug iki +1,7 ryškio, taigi būtų šviesesnė už Šiaurinę žvaigždę. Įprastas jos spindesys išaugtų daugiau kaip 1 000 kartų. Elizabeth Hays teigimu, tamsiose vietose plika akimi ji nebebūtų matoma jau po poros dienų, o žiūronu – maždaug po savaitės. Radijo, rentgeno ir gama spinduliuotę teleskopai galėtų registruoti dar mėnesius ar net metus.

Iš anksto perspėjimo regimojoje šviesoje nesitikima, tad svarbiausia – greitis. Mėgėjai visame pasaulyje T CrB tikrina kas minutę ar dvi. Pasak Schaefer, žvaigždei pašviesėjus vienu ryškio vienetu, žinia per kelias minutes pasklistų po visą pasaulį, o observatorijos pradėtų iš anksto parengtas stebėjimų programas. T Coronae Borealis ryškio matavimus kaupia Amerikos kintamųjų žvaigždžių stebėtojų asociacija AAVSO (aavso.org), o debesuotumo prognozę artimiausiai nakčiai skelbia LHMT (meteo.lt).

Taip pat skaitykite