Stebintiems dangų – Sietynas danguje visą naktį: kiek jo žvaigždžių įžiūri plika akis Lietuvoje
Lapkričio vakaras, temsta anksti. Žmogus, atsitraukęs nuo gatvės žibintų ir pažvelgęs į rytų–šiaurės rytų pusę, gali pastebėti nedidelį žvaigždžių būrelį, tarsi suglaustą rūke. Tai Sietynas, pasaulyje žinomas Plejadžių ir M45 vardais.
Sietyno žvaigždžių spiečius šiuo metu stebėti patogiausia per visus metus. Amerikiečių astronomijos portalas „EarthSky“ lapkritį net vadina „Plejadžių mėnesiu“: tada spiečius danguje būna nuo sutemų iki aušros. Šiauriniame pusrutulyje jis siejamas su žiema, o vakarais jį galima rasti iki pat balandžio.
Lapkritį ir gruodį Sietynas danguje būna visą naktį
Sutemus spiečius būna žemai rytų–šiaurės rytų pusėje, paskui kyla vis aukščiau ir slenka į pietus. Pagal „Sky Tonight“ skaičiuoklės duomenis, perskaičiuotus Vilniaus koordinatėms, lapkričio pabaigoje Sietynas aukščiausiai pietuose būna apie vidurnaktį Lietuvos laiku, maždaug 59° virš horizonto. Kas savaitę šis momentas ateina beveik pusvalandžiu anksčiau. Todėl gruodį jį patogu stebėti jau vakaro valandomis.
Esant giedram dangui, spiečių nesunku pamatyti plika akimi. Debesuotumo prognozę skelbia LHMT (meteo.lt).
Lapkričio 24-osios pilnatis nustelbia silpnesnes spiečiaus žvaigždes
Artimiausiomis dienomis stebėti trukdys Mėnulis. Pilnatis bus lapkričio 24 d. 16:53 Lietuvos laiku (timeanddate.com duomenimis), o žurnalas „Astronomy“ nurodo, kad tą parą Mėnulis praslenka tiesiai per Plejades. Šviesus Mėnulio diskas šalia spiečiaus užgožia silpnesnes jo žvaigždes. Tamsesni vakarai prasidės po delčios gruodžio 1 d., kai Mėnulis tekės vis vėliau, o tamsiausias dangus bus apie jaunatį gruodžio 9 d.
Tame pačiame Jaučio žvaigždyne šį rudenį yra ir Uranas, kuris naktį iš lapkričio 25 į 26 d. bus opozicijoje. Plačiau — Urano opozicija.
Šienpjoviai veda prie Sietyno
Lietuviški žvaigždynų vardai patys pasako, kur ieškoti. Orionas lietuviškai vadinamas Šienpjoviais, o „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ pažymi, kad šis žvaigždynas danguje tarsi seka paskui Sietyną. Tokius vardus tyrinėjo Libertas Klimka. Žurnale „Etnokosmologija“ 2017 m. paskelbtame straipsnyje jis nagrinėjo lietuviškus Didžiųjų Grįžulo Ratų ir Plejadžių vardus ir išskyrė du sluoksnius: senesnį, susijusį su baltų mitologija, ir vėlesnį, kurį suformavo krikščionybė.
Kelią „EarthSky“ aprašo paprastai. Trys Oriono juostos žvaigždės rodo į ryškią rausvą Aldebarano žvaigždę Jaučio žvaigždyne, o kiek toliau ta pačia kryptimi yra Sietynas. Aldebaranas žymi Jaučio akį V raidės formos žvaigždžių rašte. Lapkritį Orionas pateka tik vėlesnėmis vakaro valandomis, o Sietynas paprastai pateka ir nusileidžia anksčiau už Aldebaraną. Plačiau — Hiadų spiečius ir Aldebaranas.
Šešios, devynios ar vienuolika: kiek žvaigždžių įžiūri akis
Septynių seserų vardas kilęs iš graikų mito apie septynias titano Atlanto ir okeanidės Plejonės dukteris. Tačiau „EarthSky“ duomenimis, tamsiame kaimo danguje dauguma žmonių įžiūri šešias, o ne septynias žvaigždes. „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ nurodo, kad giedrą tamsią naktį plika akimi matyti iki 9–10 ryškiausių Sietyno žvaigždžių. Remdamasis astronomijos istorike Agnes Clerke, „EarthSky“ rašo, kad dar prieš teleskopo išradimą Johanneso Keplerio mokytojas Michaelas Maestlinas spiečiuje pažymėjo 11 žvaigždžių.
Tad kur dingo septintoji sesuo? Pagal ryškumą septintoji spiečiaus žvaigždė – seserų motinos vardu pavadinta Plejonė – yra apvalkalinė žvaigždė ir jos ryškumas gali keistis. Astronomas Robertas Burnhamas jaunesnysis spėjo, kad būtent dėl jos galėjo atsirasti legenda apie „pamestą seserį“. Šis motyvas žinomas Europos, Afrikos, Azijos, Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų tautosakoje.
Sietyno žvaigždžių spiečius — šeima, kuriai apie 100 mln. metų
Plejadės nėra atsitiktinai šalia viena kitos matomos žvaigždės. Tai padrikasis spiečius. „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, jį sudaro apie 1 100 žvaigždžių, jo skersmuo — apie 40 šviesmečių, o amžius — apie 100 mln. metų. Atstumą iki spiečiaus enciklopedija nurodo apie 400 šviesmečių, „EarthSky“ — apie 440. Šviesmetis — atstumas, kurį šviesa nuskrieja per metus. Žvaigždės susiformavo iš to paties dujų ir dulkių debesies ir erdvėje juda kartu maždaug 40 km/s greičiu.
Ryškiausios Sietyno žvaigždės priklauso karštai B spektrinei klasei ir daugelis jų šviečia šimtus kartų ryškiau už Saulę. Jas gaubia atspindžio ūkai — tarpžvaigždinių dulkių debesys, atspindintys artimų žvaigždžių šviesą. „EarthSky“ taip pat nurodo, kad astronomai neseniai rado daugiau kaip 3 000 spiečiaus žvaigždžių „seserų“, kilusių iš to paties milžiniško molekulinio debesies.
Pusvalandis tamsoje parodo daugiau žvaigždžių
Kas nori suskaičiuoti daugiau nei šešias Sietyno žvaigždes, turi turėti laiko ir tamsų dangų be Mėnulio. Astronomijos populiarintojas Stephenas O’Meara teigia, kad 30 minučių prie tamsos pripratusios akys yra šešis kartus jautresnės šviesai nei pripratusios 15 minučių. Patikimiausia priemonė yra žiūronai: pro juos matyti gerokai daugiau spiečiaus žvaigždžių nei plika akimi. Giedrą pirmosios gruodžio pusės vakarą verta atsitraukti nuo miesto šviesų, pusvalandį nežiūrėti į telefono ekraną ir tik tada pakelti akis į rytinę dangaus pusę.






