Hiadų spiečius ir ryškus oranžinis Aldebaranas tarp daugybės žvaigždžių nakties danguje
Giuseppe Donatiello from Oria (Brindisi), Italy, CC0, Wikimedia Commons

Lietuvos vakaro danguje – Hiadų spiečius su svetima žvaigžde: kaip atpažinti apsimetėlę

Hiadų spiečius turi apsimetėlį — ir būtent jį danguje pastebėti lengviausia. Ryški oranžinė žvaigždė, kuri atrodo kaip šio žvaigždžių būrio puošmena, su juo neturi nieko bendra.

Giedras lapkričio vakaras, toliau nuo gatvės žibintų. Sutemus rytuose pirmiausia į akis krinta mažas, tankus žvaigždžių kauburėlis — Sietynas. Netoliese matyti didesnė V raidės formos grupė, o viename jos krašte šviečia Aldebaranas. Atrodo, kad visos šios žvaigždės — viena šeima. Iš tikrųjų Aldebaranas tik atsidūrė toje pačioje regėjimo linijoje, gerokai arčiau mūsų.

Lietuvos vakaro danguje Hiadas patogiausia stebėti nuo lapkričio iki kovo

Hiados yra Jaučio (Tauro) žvaigždyne, kurį Šiaurės pusrutulyje vakarais rasti nesunku. Astronomijos programėlės „Star Walk“ kūrėjai nurodo, kad lapkritį ir gruodį Aldebaranas vakare pakyla rytuose ir danguje išbūna didžiąją nakties dalį. Patogiausi mėnesiai — sausis ir vasaris. Kovą ir balandį Jautis vakarais jau būna vakaruose ir leidžiasi vis anksčiau, o tikslus laikas priklauso nuo stebėjimo vietos ir datos.

Ieškoti verta sutemus: pirmiausia rytuose susirasti Sietyną, tada šalia jo — platesnę V formos grupę. Vėliau vakare, kai pakyla Orionas, padeda kitas orientyras: trijų Oriono juostos žvaigždžių liniją pratęsus į vakarus, pirmoji ryški žvaigždė bus Aldebaranas. Esant giedram dangui jis ir ryškiausios Hiadų žvaigždės matomi plika akimi net iš priemiesčio. Žiūronai čia tinka geriau nei teleskopas. Spiečius užima plačią dangaus sritį, tad mažas didinimas — pranašumas.

Artimiausiomis dienomis stebėti trukdo Mėnulis. Lapkričio 23-iosios vakarą Mėnulis prieš pat pilnatį būna netoli Sietyno, o pilnatis — 2026 m. lapkričio 24 d. 16:53 Lietuvos laiku (14:53 UTC, pagal pasaulinį koordinuotąjį laiką). Ryškiausias Hiadų žvaigždes mėnesiena neužgožia, tačiau silpnesnėms teks palaukti, kol Mėnulis ims dilti. Debesuotumo prognozę skelbia LHMT (meteo.lt).

Aldebaranas yra daugiau nei dvigubai arčiau nei Hiados

Visuotinės lietuvių enciklopedijos duomenimis, Hiados — artimiausias Saulei padrikasis žvaigždžių spiečius, nutolęs apie 151 šviesmetį (ESA nurodo apie 153). Šviesmetis — atstumas, kurį šviesa nukeliauja per metus. Padrikasis spiečius — žvaigždžių grupė, kurios narės susiformavo kartu ir kartu juda per Galaktiką. Palydovo „Hipparcos“ matavimais patvirtinta apie 220 Hiadų narių, iš jų plika akimi matyti apie 40. Spiečiaus amžius — apie 625 mln. metų.

Iki Aldebarano — tik apie 65 šviesmečiai, tad nuo spiečiaus jį skiria beveik 90 šviesmečių. Kodėl tada jis atrodo spiečiaus dalimi? Tai atsitiktinumas: žvaigždė yra beveik tiksliai toje pačioje regėjimo linijoje kaip Hiados, tik priekiniame plane. Aldebaranas — oranžinis milžinas, keturioliktoji pagal ryškumą nakties dangaus žvaigždė. Jo vardas kilęs iš arabiško al-Dabaran — „sekantis“: atrodo, kad jis per dangų seka paskui Sietyną.

Hiadų žvaigždės išmatuotos ir Vilniaus fotometrine sistema

Kadangi spiečius arti, o jo žvaigždės vienodo amžiaus, Hiadų atstumo matavimai, kaip nurodo enciklopedija, padeda kalibruoti kosminių atstumų skalę. Čia yra ir lietuviškas pėdsakas. 1965 m. Vytautas Straižys ir Kazimieras Zdanavičius sukūrė Vilniaus fotometrinę sistemą — žvaigždžių šviesio matavimo septyniose spalvose metodą. Pirmieji Hiadų stebėjimai šia sistema atlikti 1974 m., o Straižys su kolegomis jų duomenis panaudojo nulinio amžiaus pagrindinei sekai apibrėžti. Tai ką tik susiformavusių žvaigždžių atskaitos linija, pagal kurią nustatomi atstumai iki kitų spiečių.

1994 m. žurnale „Baltic Astronomy“, kurio redaktorius buvo Straižys, Latvijos mokslų akademijos Radioastrofizikos observatorijos astronomai U. Dzērvītis ir O. Paupers paskelbė 98 Hiadų žvaigždžių matavimus Vilniaus sistema. Jos stebėtos 1987–1990 m. Vilniaus Teorinės fizikos ir astronomijos instituto 1 m skersmens veidrodiniu teleskopu, kuris stovėjo Maidanako observatorijoje Uzbekistane.

Hiadų spiečius pamažu byra – tai rodo „Gaia“ duomenys

Šis žvaigždžių būrys amžinai neišliks. 2019 m. Heidelbergo astronomai, žurnale „Astronomy & Astrophysics“ paskelbę ESA palydovo „Gaia“ duomenų analizę, aptiko dvi potvynio uodegas — žvaigždžių srautus, kuriuos iš spiečiaus ištraukė Galaktikos gravitacija. Jose rasta apie 500 žvaigždžių, nutolusių nuo spiečiaus iki 650 šviesmečių. 2021 m. kovą tame pačiame žurnale ESA mokslininkė Tereza Jerabkova su ESA ir Europos pietinės observatorijos kolegomis aprašė tūkstančius buvusių narių, išsidriekusių per tūkstančius šviesmečių.

Netikėta buvo kita detalė: atsiliekančioje uodegoje žvaigždžių per mažai. Modeliavimas rodo, kad tokį vaizdą paaiškintų susidūrimas su maždaug 10 mln. Saulės masių telkiniu. Matomo dujų debesies ar spiečiaus toje vietoje nerasta, todėl tyrėjai kaip galimybę svarsto nematomą tamsiosios materijos sankaupą. Tai hipotezė, ne įrodymas. Pasak ESA pranešime cituojamos Jerabkovos, Hiados „tiesiog buvo sutriuškintos“.

Giedrą vakarą užtenka atsitraukti nuo gatvės žibintų, rytuose susirasti Sietyną ir pažvelgti į V raidę šalia jo. Ryškiausias jos taškas tėra praeivis priekiniame plane, o tikrosios Hiadų žvaigždės — daugiau nei dvigubai toliau.

Taip pat skaitykite