Žvaigždžių susiliejimas įvyko Andromedos galaktikoje: spiralinė galaktika su dulkių juostomis ir palydovinėmis galaktikomis
Taavi Niittee, CC0, Wikimedia Commons

7 teleskopai sekė žvaigždžių porą Andromedos galaktikoje: ką po susiliejimo užfiksavo „James Webb“

Išeini lapkričio vakarą į kiemą kaime, o aukštai – blyški pailga dėmelė. Tai Andromedos galaktika, kur užfiksuotas pirmas tokio tipo žvaigždžių susiliejimas. Tokia ji atrodo giedrą naktį, kai netrukdo žibintai. Pats įvykis plikai akiai buvo per silpnas, bet teleskopai jį sekė beveik trejus metus.

NASA 2026 m. lapkričio 18 d. pristatė šią savaitę žurnale „Nature“ paskelbtą tyrimą. Jame aprašoma, kaip šiek tiek už Saulę lengvesnė žvaigždė įsisuko į išsipūtusią supermilžinę ir su ja susiliejo. Porą astronomai vadina Bao (oficialus žymuo – AT 2025abao), o NASA pabrėžia, kad sistemą pavyko stebėti prieš susiliejimą, jo metu ir po jo.

Andromedos galaktiką iš Lietuvos galima įžiūrėti ir be teleskopo

Andromedos galaktika nutolusi maždaug 2,5 mln. šviesmečių. Šviesmetis – atstumas, kurį šviesa nuskrieja per metus. Vadinasi, 2025 m. užfiksuota šviesa kelionę pradėjo maždaug prieš 2,5 mln. metų.

NASA Mesjė katalogo aprašyme nurodoma, kad galaktikos ryškis siekia 3,1 ryškio dydžio (kuo mažesnis skaičius, tuo objektas ryškesnis), o geriausias metas ją stebėti – lapkritis. Pasak NASA, iš tamsios vietos ji lengvai matoma plika akimi. Ją rasti padeda Kasiopėjos žvaigždynas arba Pegaso kvadratas.

Su Bao kitaip. Žurnale „Astronomy & Astrophysics“ paskelbtame nepriklausomame tyrime nurodoma, kad ryškiausiu momentu jo ryškis siekė tik 15,1 ryškio dydžio, tad jį buvo galima stebėti tik teleskopu. Tame pačiame tyrime Bao vadinama ketvirtąja Andromedoje aptikta šviesiąja raudonąja nova. Taip vadinamas žybsnis, kurį sukelia susiliejančios žvaigždės.

Septyni apsisukimai vietoj tūkstančių

NASA duomenimis, pagrindinė žvaigždė prieš išsiveržimą buvo maždaug 7 kartus masyvesnė už Saulę, jos spindulys – 350 kartų didesnis, o šviesis – 18 tūkst. kartų didesnis. Kompanionė, vadinama Mažuoju Bao, turėjo apie 0,7 Saulės masės.

Kompanionė skriejo supermilžinės išoriniame sluoksnyje. Tokį etapą astronomai vadina bendrojo apvalkalo evoliucija: mažesnė žvaigždė juda kitos žvaigždės dujų apvalkalo viduje, o trintis ją vis labiau traukia į vidų. Pora susiliejo vos po septynių apsisukimų, maždaug per septynerius metus. NASA duomenimis, kitos žinomos mažesnių žvaigždžių poros susiliedavo tik po tūkstančių orbitų.

Kolumbijos universiteto astronomas Kishalay De aiškina, kad kompanionė nuplėšia supermilžinės išorinius sluoksnius ir dujos išteka į kosmosą. Pačią pabaigą jis palygino su bomba, sprogstančia gyvos žvaigždės viduje. Barselonos universiteto tyrėja Nadia Blagorodnova tikėjosi, kad tokios išsiplėtusios žvaigždės išsiveržimas užtruks metus. Ryškis maksimumą pasiekė maždaug per savaitę.

Nuo „NEOWISE“ iki „James Webb“: Bao sekė septyni teleskopai

Pirmasis tyrimo autorius Viraj Karambelkar, NASA „Hubble“ programos stipendininkas Kolumbijos universitete, NASA pranešime pažymi, kad žvaigždžių susiliejimus sunku stebėti realiu laiku, nes juos sunku numatyti. Kaip tada pavyko užfiksuoti šį? Bao istoriją sudėliojo kosminiai ir antžeminiai teleskopai:

  1. 2023 m. vasarį jau nebeveikiantis NASA teleskopas „NEOWISE“ pastebėjo neįprastą kintamąją žvaigždę.
  2. 2024 m. rugsėjį teleskopo „WINTER“ duomenys parodė, kad Bao šviesėja ir gamina dulkes.
  3. 2025 m. liepą NASA teleskopas „SPHEREx“ užfiksavo, kad regimojoje šviesoje Bao blanksta, o infraraudonojoje – šviesėja.
  4. 2025 m. spalio 17 d. išsiveržimą užfiksavo „Zwicky Transient Facility“.
  5. 2025 m. lapkritį Bao stebėjo NASA „Swift“ ir NOIRLab teleskopas „Gemini North“.
  6. 2025 m. gruodžio 24 d., praėjus 47 dienoms po išsiveržimo maksimumo, Bao stebėjo „James Webb“.

„James Webb“ stebėjimams laikas buvo skirtas pagal direktoriaus nuožiūra skirstomo laiko programą. Ji naudojama skubiems, iš anksto nesuplanuotiems stebėjimams.

Ką žvaigždžių susiliejimas parodė apie išmestas dujas ir dulkes

NASA nurodo, kad „James Webb“ viduriniojo infraraudonojo diapazono duomenys parodė, kiek dulkių masyvesnė žvaigždė išmetė per šimtmečius. Iš jų tyrėjai įvertino, kiek masės išmesta ir kokia efektyvi buvo bendrojo apvalkalo evoliucija. Modeliavimui vadovavo Radboudo universiteto (Nyderlandai) tyrėjas Karel Temmink.

Kam to reikia? NASA pažymi, kad tokį etapą išgyvenusios poros vėliau gali tapti neutroninėmis žvaigždėmis, juodosiomis skylėmis, supernovomis, gravitacinių bangų šaltiniais ar milisekundiniais pulsarais. Bao pora neišliko – liko viena žvaigždė, kuri, NASA žodžiais, galbūt „atjaunėjo“. Tolesni stebėjimai parodys, kaip nusistovės jos masė. NASA tikisi, kad neseniai paleistas „Nancy Grace Roman“ kosminis teleskopas aptiks daug panašių įvykių.

Lietuvos astronomai Andromedos spiečius tiria pagal „Hubble“ duomenis

Andromedą tiria ir Lietuvos mokslininkai. Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) Fundamentinių tyrimų skyriaus astrofizikas Eimantas Kriščiūnas 2025 m. rugsėjo 12 d. apgynė disertaciją „Žvaigždžių spiečiai Andromedos galaktikos diske“. Jai vadovavo prof. dr. Vladas Vansevičius. FTMC skelbia, kad pagal „Hubble“ teleskopo duomenis sudarytas didžiausias pasaulyje Andromedos spiečių katalogas. Jame nurodytas spiečių amžius, masė ir ekstinkcija – šviesos susilpnėjimas dėl kosminių dulkių.

Tyrimas taip pat rodo, kad žvaigždėdara Andromedoje suintensyvėjo maždaug prieš 200 mln. metų, galbūt dėl sąveikos su kaimynine galaktika M32. Andromeda tokiems tyrimams patogi todėl, kad mūsų galaktikos spiečius užstoja Paukščių Tako disko dulkės.

Giedrą lapkričio vakarą užtenka atsitraukti nuo gatvės žibintų, leisti akims priprasti prie tamsos ir danguje paieškoti tos blyškios dėmelės. Geriausia, kai netrukdo ryški Mėnulio šviesa. Debesuotumo prognozę skelbia LHMT (meteo.lt).

Taip pat skaitykite