Juodosios skylės be supernovos: Fejerverkų galaktika NGC 6946 su melsvomis spiralinėmis vijomis ir ryškiu branduoliu
NASA Goddard Space Flight Center from Greenbelt, MD, USA, CC BY 2.0, Wikimedia Commons

Lietuvos danguje – Fejerverkų galaktika, kurioje žvaigždė galėjo virsti juodąja skyle be sprogimo

Masyvi žvaigždė nebūtinai baigia gyvenimą supernovos sprogimu. Juodosios skylės be supernovos susidaro, kai išdegusios žvaigždės branduolys sukrinta tiesiai į save be ryškaus blyksnio. Teorija jas numato seniai, bet užfiksuoti sunku: nesprogusi žvaigždė tiesiog dingsta. Šių metų lapkričio 10 d. žurnale „Physical Review D“ paskelbtame tyrime Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) ir Ilinojaus universiteto Urbanoje-Šampeine fizikai teigia, kad tokių juodųjų skylių pėdsakas gali slypėti gravitacinių bangų duomenyse.

Vienas žinomiausių galimų nesprogusios žvaigždės atvejų užfiksuotas Fejerverkų galaktikoje. Ji yra šiaurinėje dangaus dalyje, o iš Lietuvos jos niekada nesimato nusileidžiančios už horizonto.

Trys ketvirtadaliai susiliejančių juodųjų skylių – apie 10 Saulės masių

Tyrimas remiasi LIGO (du detektoriai JAV, Luizianoje ir Vašingtone), Virgo (Italija) ir KAGRA (Japonija) duomenimis. Šios observatorijos registruoja gravitacines bangas – erdvėlaikio virpesius, kuriuos sukelia, pavyzdžiui, susiliejančios juodosios skylės. Pirmą kartą tokios bangos užfiksuotos 2015 m. Caltech pranešime nurodoma, kad nuo tada detektorių tinklas užregistravo daugiau kaip 300 juodųjų skylių susidūrimų.

Komanda, kuriai vadovavo Katerina Chatziioannou iš Caltech, išnagrinėjo 257 susiliejimus, užfiksuotus per maždaug 10 metų. Pasiskirstymas pasirodė netolygus. Maždaug trys ketvirtadaliai imties susitelkę ties 10 Saulės masių, o juodųjų skylių nuo 12 iki 16 Saulės masių beveik nėra. Sunkesnių nei 16 Saulės masių juodųjų skylių vėl daugėja.

„Didžioji dauguma susiliejančių juodųjų skylių Visatoje yra maždaug 10 kartų masyvesnės už mūsų Saulę“, – Caltech pranešime sako K. Chatziioannou. Ties 10 Saulės masių susitelkusių juodųjų skylių sukimosi greičiai svyruoja siauresniame intervale nei visos imties. Tyrėjų vertinimu, tai – bendros kilmės ženklas. Bet iš kur tokia tvarka?

Juodosios skylės be supernovos galėtų paaiškinti spragą tarp 12 ir 16 Saulės masių

Isaac Legred, Jacob Golomb ir K. Chatziioannou siūlomame modelyje išskiriamos 12–14 Saulės masių žvaigždės. Amerikos fizikų draugijos leidinyje „Physics“ paskelbtoje apžvalgoje aiškinama: dėl kompaktiško branduolio tokios žvaigždės nesprogsta, o sukrinta tiesiai į maždaug 10 Saulės masių juodąją skylę. Šiek tiek lengvesnės ar sunkesnės žvaigždės sprogsta, nusimeta beveik visą masę ir palieka neutroninę žvaigždę – itin tankų buvusio branduolio likutį.

Taip susidaro ir smailė ties 10 Saulės masių, ir spraga už jos. Tačiau modelis turi ribų. Spraga atkuriama tik tuo atveju, jei likusios juodųjų skylių populiacijos masės prasideda maždaug nuo 16 Saulės masių. Kodėl būtent nuo ten, kol kas neaišku. Straipsnio santraukoje autoriai pripažįsta, kad kompaktiški branduoliai gali prisidėti prie pertekliaus ties 10 Saulės masių, bet viso skirtumo nepaaiškina. Nesėkmingų supernovų, kaip astronomai vadina nesprogstant sukritusias žvaigždes, šie duomenys tiesiogiai neįrodo – jie tik dera su teorinėmis prognozėmis. I. Legred Caltech pranešime pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų.

Fejerverkų galaktika Lietuvos danguje niekada nenusileidžia

Tiesioginių įrodymų ieškoma ir kitaip: stebima, ar kur nors neišnyksta žvaigždė. Žinomiausia kandidatė yra N6946-BH1 – maždaug 25 Saulės masių raudonoji supermilžinė galaktikoje NGC 6946. 2009 m. ji pašviesėjo, o iki 2015 m. regimosios šviesos ruože išnyko. Ją aptiko nesėkmingų supernovų paieška Didžiuoju binokuliniu teleskopu (LBT). NASA ir ESA paskelbtuose „Hubble“ vaizduose 2007 m. žvaigždė dar matyti, o 2015 m. jos nebelieka. Vėliau „James Webb“ toje vietoje aptiko infraraudonųjų spindulių šaltinį ir parodė, kad anksčiau vienu laikytas objektas iš tiesų yra bent trys. Todėl neatmetama ir kita versija: pašviesėjimą galėjo sukelti dviejų žvaigždžių susiliejimas.

NGC 6946 dar vadinama Fejerverkų galaktika: nuo 1917 m. joje užfiksuota dešimt supernovų. Galaktika yra Cefėjo ir Gulbės žvaigždynų pasienyje. Jos atstumas skirtinguose matavimuose svyruoja nuo maždaug 20 iki 25 mln. šviesmečių (šviesmetis – atstumas, kurį šviesa nuskrieja per metus). Galaktikos deklinacija yra apie +60°, todėl Lietuvos platumose (apie 54–56° š. pl.) ji niekada nenusileidžia už horizonto. Ankstyvais lapkričio vakarais ji būna aukštai, netoli zenito.

Plika akimi jos nematyti. Regimasis ryškis – apie +9,7, šviesa pasklidusi po didelį plotą, be to, galaktiką iš dalies užstoja Paukščių Tako tarpžvaigždinė medžiaga. Jai stebėti reikia teleskopo ir tamsaus dangaus toliau nuo miesto šviesų. Debesuotumo prognozę skelbia LHMT (meteo.lt).

Kitas gravitacinių bangų stebėjimų etapas – šešių mėnesių IR1

Apžvalgoje „Physics“ tyrimas pristatomas kaip paskata atidžiau tirti 10 Saulės masių juodąsias skyles. Daugiau įrodymų gali duoti nauji susiliejimai. Ketvirtasis LIGO, Virgo ir KAGRA stebėjimų etapas baigėsi 2025 m. lapkritį, o detektoriai dabar atnaujinami. Tuo metu Tokijo universiteto Kosminių spindulių tyrimų instituto gravitacinių bangų centras skelbė, kad penktąjį etapą O5 planuojama pradėti 2028 m. LIGO laboratorija nurodo, kad jos planai priklauso nuo finansavimo, todėl data dar gali keistis.

Taip pat skaitykite