Inkilai pelėdoms: medinis inkilas naminei pelėdai ant seno ąžuolo kamieno
Inkilas naminei pelėdai Anglijoje (iliustracija). Nuotr.: Jeff Gogarty / Wikimedia Commons, CC BY-SA 2.0

Jurbarko rajone – nauji inkilai pelėdoms 330 kV linijoje: ką parodė ornitologų stebėsena

Aukštos įtampos linija, kurią įprasta laikyti pavojumi paukščiams, kai kuriems jų gali tapti namais. Inkilai pelėdoms ir pelėsakaliams Lietuvos elektros perdavimo linijose kabo jau ne vienus metus. Žmogus, lauko pakraščiu einantis pro metalines atramas, retai pakelia akis aukščiau laidų. O būtent ten kai kurios poros ieško vietos perėti.

Lapkričio 19 d. Lietuvos ornitologų draugija (LOD) paskelbė, kad Jurbarko rajone, 330 kV elektros perdavimo linijoje tarp Jurbarko ir Bitėnų, iškelti šeši nauji inkilai. Juos įrengė perdavimo sistemos operatorė AB „Litgrid“, atsižvelgusi į LOD stebėsenos išvadas ir rekomendacijas. Priežastis paprasta – dalis senųjų nebetiko.

Penki inkilai skirti naminėms pelėdoms, vienas – pelėsakaliui

Iš šešių naujų lizdaviečių penkios skirtos naminėms pelėdoms (Strix aluco), viena – paprastajam pelėsakaliui (Falco tinnunculus). Inkilas čia atlieka dirbtinės lizdavietės vaidmenį. Tai žmogaus įrengta vieta perėti, kuri pakeičia natūralią – uoksą ar svetimą lizdą.

Abi rūšys tokias vietas renkasi ir gamtoje. Visuotinės lietuvių enciklopedijos (VLE) duomenimis, naminė pelėda peri medžių uoksuose, inkiluose ir pastatų nišose. Tai apie 38 cm ilgio ir apie 500 g sveriantis paukštis. Pelėsakalis mažesnis – apie 33 cm ir 200 g. Jis užima kitų paukščių lizdus ar nišas aukštuose pastatuose, gyvena nedidelių miškų pakraščiuose, o medžioja laukuose.

Dalis anksčiau įrengtų inkilų – sulūžę ar iškritę

LOD dirbtines lizdavietes šioje linijoje stebi. Stebėsena parodė, kad dalis anksčiau įrengtų inkilų sulūžo, iškrito ar kitaip tapo nebetinkami naudoti. Kiek jų buvo ir kada jie pakabinti, pranešime nenurodoma.

Bet ar pakanka inkilą pakabinti vieną kartą? LOD pranešime atsakoma aiškiai: dirbtinių lizdaviečių nauda priklauso nuo nuolatinės priežiūros ir laiku atliekamo atnaujinimo. „Dirbtinės lizdavietės yra svarbi pagalbinė priemonė paukščiams“, – rašoma draugijos pranešime. Žodis „pagalbinė“ čia esminis. Inkilas nepakeičia tinkamos buveinės, jis tik padeda ten, kur trūksta vietos lizdui.

Nauji inkilai pelėdoms – likus keliems mėnesiams iki perėjimo

Lapkritį iškelti inkilai iki perėjimo pradžios kabos kelis mėnesius. Naminės pelėdos, VLE duomenimis, kiaušinius deda kovą–balandį. Dėtyje būna 2–6 balti kiaušiniai, jie perimi 29–34 dienas, o jaunikliai lizde praleidžia apie 30 dienų. Vadinasi, sėkmingai perinčios poros inkilas užimtas maždaug du mėnesius.

Pelėsakaliui skirtas inkilas savo gyventojo lauks kitaip. VLE nurodo, kad pelėsakalis – migruojantis paukštis, tad lizdavietė jam bus aktuali tik sugrįžus. Jo dėtyje 4–6 kiaušiniai, jie perimi apie 29 dienas, o jaunikliai lizde būna iki 35 dienų. Enciklopedijoje pažymima ir tai, kad pelėsakalių sumažėjo.

Prie Trakų Vokės pelėsakaliai jau perėjo inkiluose

Paukščių ir elektros tinklo sambūvis Lietuvoje – ne naujiena. „Litgrid“ ir LOD bendradarbiavo projekte „LIFE Birds on Electrogrid“, kuris vyko 2014–2018 m. Jo tikslas buvo sumažinti aukštos įtampos linijų žalą paukščiams: susidūrimus su laidais ir žūtis nuo elektros smūgio.

Projekto svetainėje nurodoma, kad Aukštaitijoje, Kretuono ežero ir Salako apylinkėse, įrengtos dirbtinės lizdavietės paprastiesiems pelėsakaliams. Šalia Trakų Vokės įrengtuose inkiluose pelėsakaliai perėjo ne vienerius metus. Ar Jurbarko–Bitėnų linijos inkilai susiję su šiuo projektu, LOD pranešime nenurodoma.

Taigi kitą kartą einant laukų keliuku pro aukštos įtampos atramas verta pakelti akis ir pasiimti žiūronus. VLE pažymi, kad pelėsakalis mėgsta tupėti ant pavienių medžių ir stulpų, o medžiodamas dažnai kabo ore vienoje vietoje. Artintis prie pačių atramų tam nereikia.

Taip pat skaitykite